Siaubūnas narvas

Tas, kam kyla problemos dėl šuns elgesio, dažnai išgirsta klausimą - ar turite namuose narvą? Naujokai šeimininkai dažniausiai apie jį girdėję nebūna, o kai pagaliau supranta kas tai yra, nusprendžia, kad jau ko ko, bet narvo jų šuniui nereikia, savo šuns jie nekankins. Bet ar tikrai tai kankynė? O gal visai priešingai?

Kas tas narvas?

Trumpai tariant, narvas, tai lygiai toks pats šuns guolis, jo vieta, kur jis ilsisi, miega ar kramto visokius ilgai naikinamus kramtalus.
Vienintelis skirtumas tarp paprasto guolio ir narvo yra tas, kad šeimininkas gali savo šunį jame uždaryti, taip apribodamas šuns erdvę. Narvai yra įvairių dydžių, kad būtų lengvai pritaikomi bet kokių gabaritų šuniui. Dažniausiai jie metaliniai, turi dvi dureles ir yra sulankstomi, tad lengvai transportuojami.

Kodėl gali reikėti narvo?

Narvas padeda daugelyje gyvenimo atvejų. Pradedant nuo šuniuko jauno amžiaus, jis padeda išvengti nemalonių situacijų namuose - sugraužtų daiktų, išverstų spintų, įvairiose vietose prislėptų balučių ir kitų gamtinių dovanėlių. Taip pat padeda bet kokio amžiaus šunims, kuomet ribojant erdvę siekiama šuniui sukelti kuo mažiau streso likus vienam namuose, mokantis atsipalaiduoti, ramiai atsiskirti nuo šeimininko ir išmokti kokybiškai pailsėti.
Taip kad jei turite šunį, kuris sunkiai išbūna vienas, yra linkęs niokoti daiktus, loja dėl kiekvieno nugirsto krebštelėjimo ar yra sunkiai valdomas lauke - jums narvas tikrai puiki išeitis.

Nereikia bijoti

Iš karto noriu užbėgti už akių ir išteisinti narvą. Pats savaime jis nėra joks blogis. Teisingai prie narvo pripratintas šuo jame nejaučia jokio streso, jis įsivaizduoja tai lyg savo namą, tai jo tvirtovė kuriame jis ilsisi, susineša visus skanėstus, žaislus ir jūsų nuostabai - pats keliauja į jį miegoti ar leisti laiko. Juk jei būtų ten blogai, šuo nesirinktų ilsėtis būtent jame, ane?

Patarimai ieškančiam tinkamo narvo

Dažniausiai kylantis klausimas - kokio dydžio narvo reikia mano šuniui?
Dydis yra tinkamas tuomet, kai jūsų šuo:

• gali narve atsistoti visu ūgiu
• sėdėdamas galva nesiremia į "lubas"
• gulėdamas ant šono gali laisvai ištiesti kojas ir šios nesiremia į grotas. 

Jei jūsų šuniukas dar jaunas, iš karto pirkite narvą kuris tiks jo suaugusio ūgiui.

Narvo grindys būtinai turi būti su plastmasiniu įdėklu. Jis reikalingas tam, kad šuo nejaustų diskomforto atsistojęs ant kiaurų grotelių ir dėl to, kad šeimininkui daug paprasčiau prižiūrėti narvo tvarką - ištraukėt, išsiurbėt, išplovėt ir dedat atgal - nereikia pačiam lysti į narvą ir pan.

Dvi durelės. Dažniausiai naudosite tik vienas iš jų, kitos bus amžinai uždarytos, bet turėti jas dvi yra patogu dėl to, kad norėdami pakeisti narvo vietą namuose, turėsite daugiau galimybių pritaikyti narvą savo interjero subtilybėse ir šuniui neteks vaikščioti iš ir į narvą pro kokį nepatogų tarpelį.

Narvas namuose

Narvas jūsų namuose gali stovėti bet kokioje jums patinkančioje vietoje. Yra šeimininkų kurie nepriima savo šunų į miegamuosius kambarius, tad puikiai galite įkurdinti šunį svetainėje ar pan. Jei norite, galite šuns narvą statyti ir miegamuosiuose kambariuose, galite ir virtuvėj ar kur tik panorėsit, tik žinokit vieną niuansą - jei narvą įsigijote dėl to, kad šuo prie jūsų per daug prisirišęs ir stresuoja jūsų nematydamas ar likęs vienas, visad sekioja iš paskos, būtų gerai narvą statyti ne tame kambaryje kuriame jūs miegate, t.y. naktinio miego metu jūs ir šuo turite būti skirtinguose kambariuose. Visa kita jūsų namų dekoras ir vaizduotė, kur kaip ir kodėl.

Atradus vietą namuose reikėtų pasirūpinti narvo jaukumu. Visos, išskyrus įėjimą, sienelės turi būti uždengtos. Šuo neturi matyti per jas, jis turi jaustis lyg oloj. Kuo mažiau matys, tuo jam bus ramiau. Kaip dekoruoti narvą - užduotis jūsų fantazijai. Paslėpus narvo metalinę dalį ir augintinis geriau jausis ir jūsų namai atrodys nepalyginamai gražiau (nei palikus narvą "pliką").
Į narvo vidų įdėkite šuns guolį. Jei turite seną, ant kurio yra šuns kvapo ir jis jau yra pratęs ant jo miegoti - puiku, šuo greičiau pripras prie pasikeitimų, o jei ne, tuomet įdėkite naujai įsigytą.


Pratinimas

Šunį pratinti prie narvo reikia po truputį, tai užima laiko, kantrybės ir tenka įdėti nemažai darbo.

!!Griežtai negalima iš karto ten įgrūsti šuns ir uždaryti!!

1 savaitė.
Pirmąją savaitę jūsų užduotis susieti kiek įmanoma daugiau gerų emocijų su narvu. Visą šuniuko maistą sumaitinkite būtent narve. Parodykit šuniukui, kad turite maistą, paberkite jo narvo viduje ir tegu šuo, būtinai pats, be jūsų pagalbos, įeina jo suvalgyti. Jei duodate kokių nors kramtalų ar Kong tipo žaislų, juos visus pateikite būtent narvo viduje. Visus žaisliukus dėliokite ten viduje. Šuo per pirmąją savaitę turi suprasti, kad viskas, kas yra skanaus ir smagaus atkeliauja būtent narve.
Jokiais būdais pirmąją savaitę narvo durų neuždarykite nė sekundei.
Nepamirškite šuns pagirti, paglostyti ir kitaip paskatinti kai šis pats rinksis užeiti į narvą (gal įlys pasiimti žaislo, gal pasmalsauti ar yra viduj kas skanaus - kiekvienas šuns užėjimas į narvą kai jis tokį sprendimą priėmė pats - turi būti pagirtas ir išglostytas).

2 savaitė.
Kai šuo jau žino, kad narvas yra kažkas smagaus, galime pradėti dirbti su durelių uždarymu. Pirmąjame etape pasiimame skanėstų, patys sėdamės prie narvo, parodom šuniui, kad turim kai ką skanaus ir parodom (ar duodam komandą VIETA), kad šis eitų į vidų. Šuniukui užėjus, uždarome dureles ir iš karto atidarome. Duodame skanėstą. Taip darome tiek kartų kiek mums atrodo, kad reikia, bet mažiausiai dvidešimt. Seka būtent tokia - šuniukas į vidų, dureles uždarom, iš karto atidarom, duodame skanėstą ir džiaugiamės šuniu. Ir vėl, ir vėl, ir vėl.
Kai jaučiame, kad galime ilginti laikotarpį iki 3sekundžių, vėl darome taip apt. Šuniukas į narvą, uždarom dureles, mintyse skaičiuojam iki trijų, atidarom ir duodam skanėstų. Vėliau, kai jaučiame, kad galime, ilginame uždarytą laiką iki 5 ar 10 sekundžių. Jauskite savo šunį ir jo kantrybę.
Labai svarbu, jei uždarius dureles šuo pradeda cypti, loti ar drąskyti duris - NEATIDARYKITE durelių. Šunys daro tai kas jiems veikia - jei norėdamas jūsų maisto uždeda leteną ant jūsų kelienio ir jūs jam už tai duodate gabaliuką savo maisto, jis visad dės leteną jums ant kojų. Jei šuo nori išeiti iš narvo ir dėl to cypia, loja ar drąsko duris, o jūs jas jam atidarote - jis visad kartos šį elgesį, nes šis elgesys jį išleidžia iš narvo - jis pasiekia jo norėjo. Šioje vietoje jūsų užduotis sulaukti ramybės, tylos ir tik tada atidaryti dureles, šunį paskatinti skanėstu. Tegu supranta, kad jį išleidžia TYLA.
Šiame etape taip mokykitės kelis kartus per dieną, skirdami sesijai apie 5-10min.
Vis dar nepaliekame šuns vieno narve uždarytomis durelėmis.

3 savaitė.
Jei jaučiate, kad šuo jau visai ramiai lieka tas sekundes ar minutes narve uždarytom durim, jūsų užduotis išeiti iš kambario ir palikti šunį uždarytą.
Lygiai taip kaip darėt pradžioje, turite elgtis ir dabar, tik išeiti iš šuniui matomos zonos ar tiesiog į kitą kambarį.
Parodote šuniui, kad eitų į narvą, uždarote dureles ir ramiai išeinate iš kambario. Šiame etape už durų jūs turėtumėt išbūti ir vėl 1, vėliau 3, 5 ar 10sekundžių, BET, jei jums palikus kambarį girdite, kad šuo cypia, loja (o jis greičiausiai taip ir darys, nes prašys jūsų sugrįžti), jūs NEGALITE grįžti atgal, kol šuo nenustos daryti ką daręs - atsiminkite šunį išleidžia TYLA. Sukaupiate visą įmanomą kantrybę, stovite ir laukiate, nekišate galvos ir nekalbinate šuns, tiesiog laukite kol nurims. Tik išgirstat tylą - grįžkite į kambarį, atidarykite dureles ir paskatinkite šunį.
Šiame etape mokykitės ir vėl po kelis kartus per dieną, skirdami tiek laiko kiek reikės, jog galėtumėt bent 10 sykių išeiti ir grįžti pas ramų šunį (kartais šuns lojimas ir maldavimai sugrįžti užtrunka, tad stoviniuot ir laukti gali tekti ilgokai).

4 savaitė.
Vis dar tęskite trečios savaitės mokymus, bet pradėkite šunį visada uždaryti nakčiai miegoti narve. Naktį šunis ima miegas, tad ilgai kovot jie nebūna pasiryžę. Uždarykite ir keliaukite visi miegoti. Ryte išleiskite šunį (stebėkite kokios emocijos yra šuo, jei jus išvydęs drąsko dureles ar cypia, sulaukite kol nusiramins ir nieko nedarys, nes turite išleisti ramų šunį) ir gyvenkite kaip gyvenę.
Jei šuo ramiai miega narve naktį ir jaučiatės užtikrintai palikę šunį kitame kambaryje, galite pradėti uždarinėti šunį ilgesniam laikui ir dienos metu. Norite išsiplauti grindis? Puiki proga šuniui eiti pasnausti narve kol jūs tvarkotės. Norite nueiti pusvalandžiui į parduotuvę? Puiki proga prikimšti Kongą ir palikti šunį uždarytą narve. Ir taip toliau.
Šiame etape patys jausite kiek gali jūsų šuo ir kiek jums patiems reikia, kad jis išbūtų narve, tad elkitės ir sprendimus priimkite savarankiškai.


Apibendrinant

Šuniui priprasti prie narvo nėra sudėtinga, jei viską padarote teisingai jūs, šeimininkai.
Svarbiausia jums yra neskubėti, nepervertinti savo šuns kantrybės, neperspausti ir viską daryti geriau lėčiau, bet užtikrintai. Skubėjimas šuniui gali narvą "sugadinti" visam gyvenimui.
Šuns cypimas ar lojimas mokymosi etapu yra visiškai normalus dalykas, kartais jo būna daugiau, kartais mažiau, tiesiog žinokite, kad tai toks mokymosi etapas, jis praeis.
Nedarykite klaidų, nepaskatinkite skanėstais, žvilgsniu, sugrįžimu ar išleidimu šuns kuris cypia, loja ar drąskosi, nes taip mokymosi laiką ištempsite dvigubai.
Visad kartokite sau - šunį iš narvo išleidžia jo ramybė.

Ir dar truputį apie miegą

Šuniukai, kurių amžius yra iki metukų, per parą turi miegoti apie 16-18val. Miegoti, tai toks miegas kaip kad žmonių miegas naktį, gilus, ramus, be prabūdimų ir kitokių trikdžių. Tik per tokį miegą šuo pailsi, tad neužskaitykite snaudimo, kai dėl bet kokio garselio šuo pašoka ir bėga kažkur kažko veikti. Kokybiško, gilaus miego turi būti apie 16-18val.
Suaugęs šuo turėtų miegoti maždaug 12-14val. per parą. Ir vėl, kalbame apie gilų miegą.
Jei šunys neišmiega šio laiko, jie kaip ir neišsimiegoję žmonės, būna irzlūs, pikti, greitai prarandantys kantrybę ir pan.
Tad pastebėkite savo šunis, ar jie išmiega jiems reikalingą laiką? Gal būtent miego trūkumas yra kaltas dėl jų nesivaldymo lauke, lojimo namuose ir pan.?

Tai užuomina į tai, kad būtent narvas gali jus išgelbėti - uždarote šunį nakčiai ir keletui valandų dienos metu - veikt nebus ką, už tai gerai ir kokybiškai pamiegos - o gerai pamiegojus dienos bus daug smagesnės tiek jums, tiek augintiniams.

Kilo klausimų? Mielai į juos atsakysiu komentaruose :)

Naujas šeimos narys

Ilgai laukėte, svajojote ir ruošėtės naujojo šeimos nario atvykimui? Štai išaušo ta diena. Šuniukas atvažiuoja!

Kaip pasiruošti šuns atvykimui ir tolimesniam, sklandžiam, gyvenimui kartu?

Ko reikia šuniukui?

Pirmąjį šuniuko kraitelį reikėtų pasiruošti dar prieš šiam atvykstant. Jums prireiks šių dalykų:

• Antkaklis
• Pavadėlis
• Maisto dubenėliai
• Maistas
• Guolis
• Žaislai

Apie antkaklį ir pavadėlį šnekėti daug nėra ką, tačiau patarimas būtų toks - pirkite kokybiškus daiktus ir planuokite į ateitį. Tobulas miesto šuns pavadėlio ilgis yra 2metrai. Antkaklį pirkite tokį kuris nebūtų išaugtas po mėnesio ar kelių. Atsižvelkite į šuns gabaritus, koks jis bus paaugęs, taip sutaupysite pinigų ir laiko vis ieškant naujo, didesnio. Nepirkite flexi tipo (slankiojančio) pavadžio, jei norite šuniuką nuo mažų dienų pratinti prie gražaus vaikščiojimo manieros, ypač jei šuniukas žada užaugti didelis.

Maisto dubenėliai taip pat gan įprastas dalykas, tačiau turi niuansų. Pirkite tokius, kurių aukštis reguliuojasi. Kol šuniuko kūnas formuojasi, nėra sveika valgyti ar gerti kaklą nulenkus žemyn, tad dubenėliai turi būti tokiam aukštyje, kad reikėtų tik palenkti galvą. Ir vėl žiūrėkit į ateitį, šiai dienai atrodantys didžiuliai indai, užaugus šuniukui bus pats tas. Užaugs jis greit, net nepastebėsit, o antrų dubenėlių pirkti nebereikės.

Maistas yra jūsų asmeninis pasirinkimas. Dažniausiai apie mitybos ypatumus jums bus paaiškinta dar veisėjų, bet jei konsultacijos nebuvo, pagalvokite kuo šersite šuniuką. Variantai keli - sausas maistas, RAW (žalia mėsa) ar BARF (žalia mėsa ir daržovės, vaisiai). Atlikite namų darbus ir pasidomėkite visomis maitinimo galimybėmis, pasirinkite jums priimtiniausią ir šuniui sveikiausią būdą.

Guolis. Guolis tai tokia lova kurioje miegos jūsų augintinis. Čia ir vėl siūlyčiau žvelgti į ateitį, nes šuniukas greit augs ir į pirmąjį "lopšį" gali greit nebetilpti, tačiau yra vienas niuansas. Jauni šuniukai dažniausiai atvyksta į namus dar turėdami pieninius dantis, kurie yra be galo aštrūs. Negana to, kai jie keičiasi į pastovius dantis, jie kliba, niežti dantenos ir dažniausiai šuo pasikaso būtent į savo guolį, tad iš jo greit lieka skutų krūva. Pagalvokite ko norite, galbūt jums priimtinesnis variantas pradžiai nusipirkti pigesnį, paprastą guoliuką, kurio bus negaila jei sudraskys. O galbūt nuspręsite pirkti iš karto tikrą suaugusio šuns guolį, tokiu atveju pirkite kuo tvirtesnės medžiagos ir tokį kurį galima skalbti. Beje, visad apžiūrėkite kaip pasiūtas guolis, svarbu, kad užtrauktukai būtų paslėpti, nes niekas nenori, kad mažasis padauža prarytų dalį, o gal ir visą, užtrauktuką.

Žaislų pasirinkimas didžiulis ir viskas priklauso tik nuo jūsų noro ir vaizduotės, tad pirkite kas tik jums patinka. Patarimas būtų tik vienas, nupirkite kelis "Kong" žaislus, ar jų tipo, kur galėsite pridėti maisto ir taip užimti šuniuką tuo metu, kai negalėsite jam skirti laiko. Šuniui tai bus užsiėmimas, nusiraminimas ir tuo pačiu dantenų pasikasymas. Svarbu, kad žaislai būtų saugūs, teisingai pasirinkite jų dydį.

Namų taisyklės 

Kiekvienam šuniui ir jo šeimininkui reikalingos taisyklės. Šeimoje turite nusibrėžti aiškias ribas, kas šuniui bus galima ir ko ne. Kuo aiškiau šuniukui parodysite kaip reikia elgtis, tuo paprasčiau ir patogiau gyvensite ateityje. 

Tai elementarūs dalykai - kur šuo miegos, ar galima lipti ant sofos, lovos, ar duodamas maistas nuo jūsų stalo, ar galima šokinėti ant žmonių ir pan.

Taisyklių laikytis turi visi šeimos nariai. Jei jūs nuspręsite šuns neleisti ant sofos, o vyras paslapčiomis leis, šuo būtinai tai užskaitys kaip leidimą lipti visada ir visur. O jūs būsite ragana kuri šaukia šuniui, kad ant sofos lipti negalima. Šuo šito dalyko nesupras, nes nėra aiškios taisyklės - tai galima ar ne, ko ji šaukia ant manęs???

Turėkite kantrybės, šuo vis bandys jus nurungti atkaklumo kovoje, tačiau turite nenusileisti, nes vieno jūsų nusileidimo pakaks, kad šuo suprastų - bandyti verta. Ir bandys. Visą gyvenimą. 

Ypač svarbu šeimininkams nesusigalvoti taisyklės "kol šuniukas mažas - viskas galima, o vėliau nebeleisim". Taip nebūna, nes šuniukas ir jo įpročiai formuojasi nuo pirmų dienų jūsų namuose, tad kas galima šiandiena, bus galima visada. Perauklėti būna labai labai sunku, daug lengviau teisingai išmokyti iš pat pradžių.

Aiškios taisyklės ir jų laikymasis sustatys viską į tinkamas vėžes - šuo bus laimingas sėdėdamas ant grindų, o jūs džiaugsitės švariais baldais.

Tualeto reikalai

Apie tualeto reikalus viską ko jums reikia sužinosite perskaitę šį straipsnį. Kaip ir rašyta aukščiau, tualeto taisyklių laikymasis taip pat yra be galo svarbus. Patys sau pasilengvinsit darbą pradėję mokyti manierų nuo pat jaunų šuniuko dienų.

Štai ir atvykau

Na ir štai mes jau namuose. Šuniukui gali būti kiek nedrąsu, todėl svarbu jam duoti erdvės. Tegu ramiai, be jūsų paskatinimo pašniukštinėja po namus, apsiuosto. Šuns gyvenime ką tik įvyko didžiausia kelionė, jis buvo atskirtas nuo brolių, sesių ir mamos, žinoma, kad jam nedrąsu. 

Apskritai visose gyvenimo situacijose, kai šuniukas jausis neužtikrintas, stenkitės jam duoti kuo daugiau laiko ir erdvės pačiam pažinti pasaulį, tegu lėtai, bet pats įbrenda į visus vandenis, nestumkit jo nuo lieptelio į gilumą. Per greitai įstumtas į tam tikras situacijas, šuo gali išsigąsti ir gintis, o vėliau tų situacijų (nors ten ir bus paprasčiausias nepažįstamo žmogaus paglostymas), gali bijoti visą gyvenimą ir jų vengti, loti, o gal net pulti.

Socializacija yra toks stebuklingas žodis tarp šviežiai "iškeptų" šeimininkų. Jis nereiškia nieko daugiau, tik supažindinimą su įvairiomis situacijomis, garsais, vaizdais, pojūčiais, kitais šunimis. Tai svarbus ir esminis dalykas šuns gyvenime.

Pirmieji 4mėnesiai tai laikas kai šuniukas viską, ko jam prireiks gyvenime, kraunasi sau į galvą. Tai laikotarpis, kada labiausiai formuojasi šuns charakteris, psichika. Šiuo laiku labai svarbu parodyti šuniui kas tas gyvenimas, kas vyksta mieste, kas tie dviračiai, automobiliai, žmonės, šunys, parduotuvės, ežerai, griaustinis ar kelionės. Tačiau visad turėkit omeny, kad čia svarbiau kokybė, nei kiekybė. Svarbu pasaulį rodyti teisingai (kaip jau minėjau, nestumti nuo tiltelio, o leisti pažindintis pačiam, savo tempu), sukelti teigiamas asociacijas, nuotaiką, kad niekas šuniuko negąsdintų, kad jo smalsumas būtų patenkintas ir iš to neįvyktų jokia trauma. 

Šis laikotarpis pats tinkamiausias laikas keliauti į šunų dresūros pamokas. Jei kas sakys, kad šuniukas per jaunas - ieškokit kitos mokyklos, nes jų žinios pasenusios ir metodai bus seniai atgyvenę. Keliaukit į "puppy" klases, grupinius užsiėmimus. Ten visi susirinkę bus tokie kaip jūs, išmoksite bendrauti, susipažinti su kitais šunimis, susirasit draugų, išmoksite komandų ir prisikrausite bagažą žinių kas per keturkojis su jumis apsigyveno, kaip jis mokosi, kaip jis mato gyvenimą ir kaip jį susikurti patogų ir smagų.

Renkantis dresūros mokyklą svarbu pasidomėti kokiais metodais šunys yra mokomi. Metodai keli - parodant šuniui ko mes iš jo norime arba fiziškai priverčiant šunį padaryti tai ko mes norime. 

Visiems pupiams sveikiausia būtų lankyti taip vadinamos "pozityvios dresūros" pamokas. Ten šuniukai mokomi mąstyti patys, jiems leidžiama klysti ir už tai nėra baudžiama. Ten nenaudojamos jokios korekcijos priemonės (smaugiantys ar "griežti" antkakliai, fizinė jėga ar pan.), o visko išmokstama žaidžiant, skatinant gerą elgesį skanėstais ir kuriant šuns/šeimininko ryšį, vienas kito supratimą.

O kad ryšys tarp šeimininko ir šuns atsirastų kuo greičiau, galite atlikti labai paprastą dalyką. Pirmiems trims mėnesiams palikite šuniui tik indelį su vandeniu, o tą skirtąjį maistui paslėpkite kažkur kur šuo nematys. Jokiu būdu nesakau, kad nereikia šuns maitinti. Maitinti reikia, tiesiog ne iš dubens, o iš savo rankų. Kodėl? Maitinant šunį iš rankų kuriamas šuniuko pasitikėjimas, jis junta jūsų kvapą, pratinasi prie jo, pratinasi prie rankų, supranta, kad jūs jį maitinate, kad jūs nesate grėsmė, o jūsų rankos nėra žaislai kuriuos reikia kandžioti. Vienoje rankoje laikykite maistą, kita paglostykit šunį, tegu supranta, kad maitintis nėr baisu, jūs neatėjot atimti šuns maisto. Neškitės maistą į lauką, kuo daugiau skirtingų erdvių aplankysit ir jose pavalgysit, tuo sveikiau šuns psichikai, nes tik atsipalaidavęs šuo gali ramiai valgyti bet kur ir bet kada. Stebėkite situacijas, kartais duokite mažą saujelę, kartais daugiau. Žaiskite su maistu, mokykitės komandų, tegu šuo mokosi maistą užsidirbti, tegu tai būna azartas, užsiėmimas. 

Higiena

Kol šuniukas mažas, jam visai negaila, kad jūs čiupinėsit jo ausis, dantis ar nagus, tad tai yra pats laikas supažindinti šunį su higieninėm procedūrom, nes niekas nenori šuns kuriam būtų neįmanoma nukirpti nagų ar apžiūrėti dantų, nes šis kanda.

Karts nuo karto vis apžiūrėkit šuns ausis, dantis, nagus, nepulkite jų valyti ar kirpti, užtenka tik paliesti. Svarbu, kad tie prisiliepimai nesukeltų šuniui diskomforto - nespauskite, nelaikykite per ilgai. Jausite patys, jei šuo nesipriešina, galite procedūras ir atlikti, lėtai ir švelniai, kad vėliau neliktų nuoskaudos ir šuo neįsivarytų traumos visam gyvenimui. Už procedūras visad apdovanokit skanėstais!

Paskutinis patarimas

Pažymėkite kiekvieną jums patikusį šuns elgesį ištardami žodį TAIP ir duodami skanėstą. Pirmieji kartai šuniui nieko nereikš, kas tas TAIP ir už ką skanėstas, bet besikartojant elgesiui šuo pradės suprasti, kad už tai ką jis padarė, buvo apdovanotas. O jei jau buvo apdovanotas, vadinasi tą elgesį reikia kartoti, nes tai patinka mano šeimininkui, o aš gaunu kažką skanaus.

Seka turėtų būtent tokia ir ne atvirkščiai: patikęs elgesys ➠ aiškiai tariamas TAIP ➠ skanėstas.

Gražių akimirkų su nauju šeimos nariu ir dažniau sakykite žodį TAIP!

Erzinantys šuns įpročiai

"Nustok čepsėti. Ar gali nustoti kramtyti nagus? Ar baigsi spoksoti į tą telefoną? Vėl sudėjai indus ne pagal dydį.." Turbūt kiekvienas iš mūsų, gyvenime esame sutikę žmonių, kurie turėjo tam tikrus įpročius, kurių jūs negalėjot pakęsti. Ar pagalvojot, kaip būtų smagu, jei būtų įmanoma juos pakeisti?

Deja, nesu stebukladarė ir neišmokysiu jūsų vyrų nemėtyti kojinių prie lovos, ar žmonų nustoti burbėti, bet..ar jūsų šunys, turi jus erzinančių įpročių? Čia - galiu padėti!

Šuniukas aštriadantis

Viena opiausių jaunų šuniukų problemų  - kandžiojimasis. Šuniukai jauni, toks jų žaidimas, o kad tie dantukai aštrūs ir kanda nei daug nei mažai, maždaug pastoviai, tai čia jau šeimininko bėda.

Ką daryti?

Sprendimo būdas paprastas, tačiau reikalaujantis iš šeimininko tam tikrų taisyklių įvedimo.
1. Jokio žaidimo su šuniu plikomis rankomis. Žaisti turite su žaislais. Ir inicijuoti kandimą (deja, kandimas vistiek bus, toks šuniuko amžius) į žaislą, o ne į ranką.
Kodėl? Žaisdami plikomis rankomis šuniui kuriate įspūdį, kad jūsų rankos - žaislai. Šuo tikrai nežino, galima jums kąsti į tas rankas ar ne, o ką jau kalbėti apie patį žaidimo įkarštį - nėr ten kada galvoti, kur kąsti, o kur ne. Tad turime būti protingesni už savo jaunąjį augintinį ir mokyti jį kąsti į žaislą, o ne į ranką.
2. O ką daryti, jei žaidžiau su žaislu, o tas mažas monstras vistiek pataikė įkąsti į ranką? Čia juokinga, bet aš rimtai, jei taip nutiko - cypkit ir nutraukit žaidimą.
Šuniukai, būdami maži, vadoje žaidžia su savo broliais ir sesėm. Ir tikrai būna, kad vienas kitą užgauna. O ką daro šuniukas, kai jam skauda ir nori parodyti savo žaidimo draugui, kad jam visai nesmagu, nes jį ką tik užgavo? Jis cypia ir daugiau nebežaidžia. Žinot, ką daro tas kuris užgavo? Jis nuliūsta, laukia ir sekantį kartą siūlo žaisti iš naujo. Jei draugas sutinka, jis žaidžia daug daug atsargiau. To reikėtų ir iš jūsų. Jūs tūrėtumėt savo šuniukui, jam suprantama kalba parodyti, kad jis jus užgavo ir jei jis taip žais, jūs su juo nebežaisite.
Kaip tai turėtų atrodyti - jūs pakviečiate šunį žaisti, parodote žaislą, paerzinate, šuo pribėga dūkti, kanda ir pataiko jums į ranką. Jūs aiškiai ir garsiai sucypiat (tiesiog išleiskite aukštą garsą), iš karto patraukiate žaislą, demonstratyviai nusisukate nuo šuns ir minutę absoliučiai ignoruojate (taip visiškai ignoruojate, kad net nežiūrite į jo pusę, nepaisant kaip jis to prašo ir provokuoja) savo augintinį. Po minutės vėl viską kartokite iš naujo. Garantuoju, po pirmų penkių tokių kartų, šuo pradės suprasti, kad jis padaro kąžką, kas priverčia jus nutraukti žaidimą. O žaidimą nutrauki šuo nori? Tikrai ne. Ką daryti, kad žaidimas nenutrūktų? O gi kąsti į žaislą.
3. Beje, kas vistik šuniukui yra rankos? Jau nusprendėm, kad ne žaislas. Sukurkim asociaciją, kad rankos yra gerai, jas reikia saugoti ir branginti. Kaip? Maitinkite šuniuką ne iš indelio, o tiesiai iš rankų. Juk jūs nekąstumėt į ranką kuri jus maitina, ane?

Apibendrinant - žaiskite tik su žaislais (jokių plikų rankų žaidimų vaikystės/paauglystės periode), inicijuokite šuns kandimą į žaislą. Šuniui įkandus į ranką garsiai sucypkite ir nutraukite žaidimą, šuniui atsukite nugarą ir net nežiūrėkite į jo pusę minutę laiko - vėliau žaiskite iš naujo. Maitinkite iš rankų, ne iš dubenėlio.

Šokinėjantis šuo

Ar jūsų šuo buvo užšokęs ant jūsų ir ištepęs jūsų drabužius letenomis kurios ką tik buvo baloje? O ar teko bėgti į parduotuvę pirkti naujų pėdkelnių kai grįžote per pietus išvesti šuns? Teko? Gal ir nugriūti teko kai koks draugiškas 50kg sveriantis šunėkas sumąstė ant jūsų užšokti pasilabinti?

Šunys šokinėja. Jie nori išlaižyti visą jūsų veidą, gauti jūsų dėmesio, jūsų valgomo maisto, pasitikti grįžus namo ir t.t., tačiau ne visiems šis įprotis patinka. Norisi ir savo pėdkelnes išsaugoti ir šiaip likti švariam, ir negriūti ant grindų.

Ką daryt?

Kaip ir pirmasis patarimas buvo pakankamai juokingas, taip ir šios situacijos sprendimas, gan komiškas. Jei šuo šoka ant jūsų - nusisukit.
Viskas labai paprasta. Šuo šoka ant jūsų, nes kažko nori. Jūs nusisukat - šuo nieko negauna.
Šunys mokosi per asociacijas.
Įsivaizduokite, kad jums grįžus namo, šuo užšoka ant jūsų, nes nori jūsų dėmesio. Jūs, jam užšokus, sakot - nu fu koks blogas šuo, ko tu čia ant manęs šokinėji. Nustumiat šunį į šalį, o šis ir vėl ir vėl ir vėl. Kodėl? Nejaugi jis nesuprato, kad man nepatiko?
Atsakymas - šuo gavo ko norėjo. Jis užšoko ir gavo jūsų dėmesio.
Jums atrodo, kad tas nustūmimas ir subarimas, buvo sprendimas kaip šunį atpratinti to nedaryti, o iš tiesų, tai buvo dėmesys šuniui. Nesvarbu, kad jis buvo neigiamas - šuo jūsų kalbos nesupranta. Jis supranta, kad jūs jį palietėt, jūs jam kažką pasakėt (= dėmesys). Jis gavo ko norėjo, vadinasi visus kartus, kai jis norės iš jūsų dėmesio, jis užšoks ir vėl gaus ko norėjęs.
Kodėl nusisukti? Nes tokiu būdu šuniui parodot - iš manęs nieko negausi.  Bent jau ne tokiom priemonėm.
Nusisukus reikia visiškai ignoruoti šunį. Stovėti ramiai, nieko nesakyti, net nežiūrėti į šuns pusę. Jei šis bando vistiek lysti į akis ir šokti iš naujo - vėl nusisukite. Sukitės tiek kartų, kiek reikės, kad šuo susimąstytų - kas čia vyksta??
Kadangi dėmesio šuniui mes norime duoti ne ką mažiau, nei kad jis nori jo gauti - įsiveskime taisyklę - glostau šunį tik tada, kai jo visos keturios pėdos ant grindų.
Bandot paglostyti šunį, šis šoka - nusisukat ir ignoruojat. Šis nurimo ir stovi ant žemės visom keturiom - vėl mėginam glostyti.
Kas bus po kurio laiko? Visose situacijose, kuriose šuo šokinėjo ant jūsų - jis stovės (arba sėdės) ir lauks jūsų dėmesio, nes būtent taip jis jį gauna.

Apibendrinant - glostom šunį tik visomis keturiomis stovintį ant grindinio, o jam mėginant šokti ant mūsų atsukame nugarą ir visiškai ignoruojame visus jo bandymus užšokti.

Slaptas pagalbinis būdas tiems, kurie negali įeiti pro duris, nes šuo jau pametęs protelį iš laimės, grūdasi per duris, kad tik ant jūsų užšokti: ateinate prie durų, pasiimat saują skanėstų, praveriat duris ir metat skanėstus šuniui. Tiesiog, ant grindų, tegu išsibarsto kuo plačiau. Kol šis juos susirinks, jūs spėsit nusiauti batus, pasikabinti striukę, susirasti savo šliures ir užkaisti arbatinį. Šuo baigs rinkti maistą, o ta didžioji emocija dėl grįžtančio šeimininko jau bus išblėsus. Paglostom šunį kuris stovi visomis keturiomis ant grindų - Labas, šunie, štai aš ir grįžau namo, net nepastebėjai, ane?


Ar jis ištroškęs meilės?


Jei šis vaizdelis jums gerai pažįstamas ir turit šunį, kuris mėgsta, pavadinkim jodinėti, ant jūsų kojos, rankos ar galvos, galiu jus nustebinti - turit emocingą šunį, kuris tai daro vedamas aukštų emocijų. Ir ne, greičiausiai su meile čia jokių sąsajų nėra.
Vieniems tai gali atrodyti juokinga, kitiems tai erzinantis šuns įprotis. Visai nejuokinga tiems, kurie augina dogą, kuris sumąsto joti ant šeimoje augančio vaiko, o smagiai pasijuokti gali šeimyna, kurių jorkšyras mėgsta joti ant pagalvės. Jei rimtai, tai nėra juokingas dalykas. Tai sukilusių emocijų padarinys. Taip taip, ne jojimas čia problema, jojimas jau pasėkmė.

Pamėginkim pagalvoti, kada jūsų šuo tai daro? Kas vyksta kelias akimirkas iki jam (beje nebūtinai jam, taip ir patelės daro, "jam" turiu omeny šuniui) pradedant joti? Gal atėjo svečiai? Gal jums kažkas paskambino ir jūs atsiliepėte į skambutį? Gal darote mankštą namuose?
Šis klausimas svarbus dėl to, kad galėtumėt nuspėti savo šunį. Jums reikia žinoti, kokios situacijos verčia jūsų šunį sunerimti ir būtent tuo momentu šunį mokyti ramybės.

Jei tai būtų žmogiškas pavyzdys, įsivaizduokite, kad prieš kiekvieną pokalbį su savo viršininku jus ima nežmoniškas jaudulys. Visiškai nesvarbu, ar pokalbis yra apie algos pakėlimą (teigiamas) ar blogus jūsų rezultatus (neigiamas), jaudulys vistiek yra. Laukdami savo viršininko turite dvi išeitis - panikuoti, graužtis nagus, melstis ir beveik prieiti prie isterijos (šuniškas jojimas) arba susiimti, giliai kvėpuoti ir nuteikti save, kad viskas bus gerai (išmokimas save nuraminti stresinėj situacijoj).

Raskite priežastį, kada šuo joja, dėl ko, kas jį priveda iki tos būsenos.
Kai jau žinote, kad pvz. suskambus durų skambučiui, kas reiškia, kad kažkas ateis į namus, šuo jos ant jūsų, ramiai pasidėkite šuns kilimėlį netoliese durų, paprašykite šeimos nario išeiti į lauką ir paskambinti į duris. Skambutis, šuo jau lekia link jūsų, jūs jį paimate už antkaklio ir nuvedate ant jo kilimėlio su komanda "vieta" (žinoma, prieš tai reikia šunį šios komandos išmokyti, o jei trumpai, ši komanda reiškia eini į vietą ir ten nusiramini, išeiti iš ten galėsi tik ramus).

Visumoj - kiekvieną kartą, kai jūsų šuo jau bus pakeliui į jojimą (arba jau pradėjo, bet visada geriau prieš visą veiksmą), siųskite jį į vietą. Jei neina, nuveskite. Tegu atsigula ir raminasi. Jei šuo šoka ir bando viską daryti iš naujo - vėl veskite į vietą. Ši komanda pradės veikti taip kaip jūs norite tik tada, kai pasieksite savo tikslą - nusiunčiau į vietą, kad NEJOTUM ir kad NUSIRAMINTUM. Kol šie tikslai nepasiekti - guli vietoje. Jei šuo išeina ir joja - grąžinam atgal, tikslas nepasiektas. Jei šuo išeina ir eina į kitą kambarį (arba daro bet ką kitą, bet nejoja vėl), tikslas pasiektas - šuo nurimo ir nejoja. Tad kiekvieną kartą, kai sukyla emocijos, šuo turi eiti ramintis.
Ko galėtumėt tikėtis? Dviejų dalykų - šuo nebejos ir šuo išmoks ramintis pats, t.y. pajaus, kad emocijų per daug ir pats eis gultis į savo vietą kol nurims.

Suniokoti namai

Dažnas šeimininkas turi problemą - likęs vienas šuo viską graužia. Kasrytinis ritualas, prieš išeinant į darbą, paslėpti viską, kas galėtų sudominti jūsų šunį, jau pabodo, o ir ne visada padeda. Daiktų darosi jau taip gaila, kad nebežinot ir ko imtis...

Visų pirma - kodėl šunys graužia daiktus?
Jei kalbame apie vienus namuose paliktus augintinius, didžiąją dalį tų graužikų sudaro šunys, jaučiantys išsiskyrimo nerimą. Tai reiškia, kad jums išėjus, šuo lieka vienas ir panikuoja, kad jūs jį palikot su visam, greičiausiai niekada nebegrįšit ir tai buvo paskutinis kartas kai jūs matėtės. Taip, galėtumėt sakyti Aš juk kasdien sugrįžtu, ko jis nervuojasi, tačiau šuo kasdien gali galvoti, kad VAT jau šiandien tai tikrai šakės, mane paliko.

Tai kodėl graužia? Kramtymas yra vienas iš šunų nusiraminimo būdų. Panašiai kaip verkiančiam vaikui duodame čiulptuką ir jis jį nuramina, taip šuo ima jūsų batą ir kramtydamas nurimsta.
Kita dažna problema, kad šuniui nė kiek neįdomu, jūs išėjot ir ar jūs grįšit, jokio išsiskyrimo nerimo jam nėra, tačiau: kiekvieną kartą, kai per vitrininį (tokį kur nuo grindų iki lubų, bet aišku nebūtinai tokį) langą pamatau atskridusią varną (ar praeinantį katiną, ar tiesiog ruduo ir skraido lapai), aš pametu protelį, puolu panikuoti ir vėl ką darau? Ieškau nusiraminimo. Šį kartą jį radau nuvalgęs medinę stalo koją. Ne dėl to, kad norėjau ar buvo skanu, kitaip negalėjau nurimti.

Ar jaučiate, kur linkstu? Tai jaudulys ir emocijos, štai kas verčia šunis niokoti jūsų namus.

Sprendimo būdų čia daug ir jie visi galėtų būti naudojami vienu metu.
1. Išeidami palikite šuniui veiklos. Geriausiai padeda žaislai, skirti kramtymui. Parduotuvėse apstu pasirinkimo. Tai žaislai, į kuriuos galima įdėti skanėstų ir šuniui reikia juos išsikrapštyti (KONG ar bet kokie kitokie). Kodėl jie gerai? Su tokiu žaislu laimime ir mes ir šunys - mes išsaugome savo daiktus, o šuo gauna nusiraminimą kramtydamas. Dažniausiai, kokybiški žaislai yra beveik nesunaikinami, tad jų pakaks ilgam. Jei šuo greit juos išsikrapšto, palikite juos kelis, turės užsiėmimo ilgesniam laikui.
2. Nepalikite jokių vitrininių langų, palangių ar pan., t.y. vietų, kur šuo gali pamatyti kažką, kas jį suerzintų, atvirų. Užtraukite užuolaidas, žaliuzes ir pan. Jums išėjus, šuo turėtų sudoroti visus jam paliktus maisto prikimštus žaislus ir eiti ramiai miegoti, o ne ieškoti kur čia kas ne taip ir nervuotis.
3. Kiek galėdami daugiau iškraukite šunį prieš paliekant jį vieną namuose. Šunis puikiai iškrauna protinė veikla, tad išėję pasivaikščioti ryte, pažaiskite su šuniu uostymo žaidimų (pvz. skanėstų paieška žolėje), pamėtykite pagaliuką su komanda atnešk ir pasikartokite bendro paklusnumo komandas. Šuo išeikvos daugiau energijos su jumis, mažiau jos liks namuose.
4. Ribokite erdvę arba naudokite narvą. Ribota erdvė šuniui yra sveikiau, nei viso buto teritorija. Kaip sakant, kuo mažiau vietos išprotėjimui bus, tuo geriau visiems. Narvas yra sveika kiekvienam šuniui, tai jo ramybės tvirtovė, jo namas. Kai šeimininkas išeina į darbą, aš einu į narvą ir ten miegu, nes daugiau nėra ko veikti. Visas "vakarėlis" yra tada, kai šeimininkas namuose.

Sudėkime viską į vieną - iškrauname šunį lauke, namuose ribojame erdvę, nepaliekame atvirų langų, kurie galėtų erzinti šunį, prikemšame kelis žaislus skanėstais, numetam juos šuniui ir keliaujame į darbą.
Beje, venkite didelių atsisveikinimo ceremonijų, jos šunims taip pat sukelia stresą.Tebunie tie žaislai, kuriuos duodate ir būna jūsų smagus atsisveikinimas be žodžių.

                 Turit kitokių problemų? Drąsiai rašykit komentarą ir pasistengsiu jums padėti!

Bailiukas šuniukas

Vieniems šunų šeimininkams tenka džiaugsmas ir vargas turėti patį drąsiausią šunį pasaulyje, o kitiems priešingai, tenka šunyčiai, kurie bijo visko, kas šiame gyvenime jį supa...

Nei vienu variantu nėra lengva - drąsuolis šuo lipa ant visų ir visko ką sutinka kelyje, loja, graužia ir daro viską, kad tik gautų kuo daugiau dėmesio, na, o bailiukas pradeda drebėti net ir lapeliui nukritus nuo medžio, nors šis nei jo palietė, nei kokį garsą išleido...
Šį kartą pamėginkim suprasti kaip galime padėti jūsų bailiukui šuniukui.

Kodėl šuo bijo?

Šuniška baimė yra visiškai tikra ir nepaisant to, kad šeimininkui gali atrodyti visiškai nepagrįsta, nereikėtų tos baimės nuvertinti.
Įsivaizduokime, kad į namus atkeliavo jaunutis šuniukas, dar neturėjęs jokios patirties šiame dideliame pasaulyje, tačiau jau įkurdintas jūsų bute.
Jis gauna savo guolį, vandens, maisto, bando suprasti kas jūs toks esate, ar jūs jam norite gero ar blogo ir t.t. Kadangi viskas yra labai nauja, šuniukas gali kiek stresuoti, nedrįsti valgyti, bėgti nuo žmogaus. O šeimininkas, norėdamas paniūrkyti tą pūkų kamuoliuką, bėga, gaudo, ima jį į rankas. Šuo stresuoja, pradeda išsisukinėti, inkšti, gal net paurzgia. Šuo mažiukas, jaunas, tad šeimininkui tai tik sukelia juoką.
Tada šeimininkas sumąsto, kad reikia naująjį šeimos narį išvesti į lauką pasivaikščioti. Atidaro duris į laiptinę, šuniukas pajaučia keistą skersvejį ir nors dar nespėjo priprasti prie naujų namų, pamato dar vieną, greičiausiai tamsią, šaltą patalpą..laiptinę. Staiga prišoka šeimininkas su antkakliu ir pavadžiu, mažylis ir vėl išsigandęs paurzgia, kad šis nuo jo atstotų, bet jam vistiek yra užsegamas antkaklis ir..keliaujame į laiptinę.
Šuo neina. Stovi kaip ožys ir neina. Šeimininką jau kiek ima nervas, bando šunį patempti. Vistiek nesigauna, tad nusprendžiama šunį imti ant rankų ir išnešti į lauką.

Kas tuo tarpu dedasi šuns galvoje? Ką tik atėjau į baisius, man nepažįstamus namus, tas žmogus prie manęs lenda ir mane niūrko, jis per prievartą ištempė mane į tą baisią patalpą, o vėliau išnešė į lauką kur viskas dar šimtą kartų baisiau nei viskas ką mačiau iki šiol. Negana to, užmovė man kažkokią virvę ir net neleido nuo jo pabėgti į saugesnę vietą...

Nedrąsiai apėjus aplink namą, šuniukas grįžęs namo atlieka visus reikalus ant naujo šeimininko kilimo ir subartas, nes MES JUK KĄ TIK IŠ LAUKO bėga gult į savo vietą ir tikisi, kad daugiau tokia baisi diena neišauš niekada.
Deja, bet išaušta ir viskas vėl kartojasi iš naujo. Ir vietoj to, kad lengvėtų, darosi tik sunkiau, nes atsiranda vis naujų veidų, naujų gatvių, naujų gyvūnų, naujų kvapų..

Įsivaizduokim stiklinę.
Ji tuščia = šuo ramus.
Šuo atsidūrė naujuose namuose, įgavo šiek tiek streso. Stiklinė papilnėjo.
Šuo prieš savo valią (bando nusisukti, pabėgti, urzgia) yra glostomas, kasomas, kilnojamas. Stiklinė papilnėjo.
Šuniui uždedamas antkaklis ir atidaromos durys į laiptinę. Stiklinė papilnėjo.
Šuo per prievartą tempiamas į laiptinę. Stiklinė jau beveik pilna.
Šuo ant rankų, kurių bijo, išnešamas ir padedamas ant žemės, aplink zuja automobiliai, kiti žmonės, garsai, kvapai ir... stiklinė jau tiek pilna, kad viskas bėga per kraštus.

Ką norėjau pasakyti, tai kad baimė sumuojasi. Kiekvienas mes turime savo ribą, kiek dar galime iškęsti ir kiek jau bus virš mūsų ribų.
Jei šuo iš prigimties yra bailus, o šeimininkas to nesuprasdamas ir nepastebėdamas šuns kūno kalbos, verčia jį būti virš savo baimės ribų, galimi du variantai - agresyvus šuo arba visko bijantis šuo.
Tad išvada - šeimininkai, nežinantys kaip auginti savo šunį, padaro jį bailiu/agresyviu. Nespecialiai, bet iš nežinojimo.

Šunų kūno kalba

Mokėti skaityti ir suprasti šunų kūno kalbą privalo kiekvienas atsakingas šeimininkas. Šunys mums siunčia begales signalų, kurie mums parodo, kaip tuo metu šuo jaučiasi - ar yra įsitempęs ir norėtų gauti daugiau erdvės, ar yra nusiteikęs žaisti, ar yra nusiteikęs susipažinti su nauju žmogumi ir t.t. Matydami ir suprasdami ką šuo nori pasakyti, galite daryti išvadas.
Pvz. Jei norite, kad jūsų šuo susipažintų su jūsų draugu, kurį mato pirmąsyk, pažiūrėkite į šunį.

• Jei šis, pamatęs besiartinantį jūsų draugą, nusuka galvą, suglaudžia ausis ir pradeda laižytis - tai ženklai, kad jūsų draugui reikėtų atsitraukti ir suteikti šuniui daugiau erdvės - šuo nėra nusiteikęs susipažinti, kažkas jį verčia nerimauti. 
• Visai kas kita, jei jūsų draugas artintųsi prie šuns, o šuo plačiai atvėręs burną, iškišęs liežuvį, kvėpuotų, kūnas būtų atsipalaidavęs, ausys neįtemptos - prašom, eikit ir pažindinkitės, šuo nusiteikęs bendrauti. 

Taigi, kokių ženklų reikia laukti ir tikėtis geruoju atveju ir ką išvydus, reikėtų palikti šunį ramybėje?

Ženklai, kad šuo jaučiasi įsitempęs:

Nenatūralus žiovulys (šuo bando žiovauti, tačiau negali to padaryti iki galo)

Laižymasis (šuo, išvydęs jį neraminantį objektą, sučiaupęs burną, kartas nuo karto nevalingai apsilaižo)

;

Galvos nusukimas (šuo nusuka galvą, kai link jo kažkas artinasi)

Užčiaupti nasrai (šuo laiko tvirtai užčiaupęs nasrus)
Įtempti raumenys (šuo akivaizdžiai sustingęs ir visas kūnas įtemptas, kietas)

Kasymasis (šuo, išvydęs jį neraminantį objektą arba atsidūręs nemalonioje jam situacijoje, pradeda nervingai kasytis)

Žemės uostymas (šuo, pamatęs kažką kas jį priverčia sunerimti, pradeda uostyti žemę, tačiau akimis vistiek stebi objektą)

Aiškiai matomas akių baltymas

Visi šie ženklai pasireiškia tuo atveju, jei šuo atsiduria jam nepatogioje situacijoje, sunerimsta ir mėgina pats save nuraminti. Tai įtampos mažinimo ženklai. Jei kada pastebite savo šunį atliekant vieną iš šių veiksmų - duokite šuniui erdvės. Pamėginkite suprasti, kokioms aplinkybėms esant, šuo pradėjo rodyti šiuos ženklus ir tą aplinkybę šalinkite.

Pamoka Nr. 1 stebėkite savo šunį ir stenkitės suprasti, kada jūsų šuo atsiduria situacijoje kuri jį gąsdina. Išvydę ženklą, stenkitės šunį "išlaisvinti" iš situacijos - visų pirma padidinkite atstumą nuo to objekto, kuris sukėlė tokią reakciją, netempkite šuns per prievartą arčiau, stenkitės šunį raminti savo žodžiais, ramiu glostymu.

Šuo viską turi daryti savo noru - jei norės susipažinti su žmogum - pats prieis, nenorės - neverskite to daryti per prievartą.

Jei pirmos pamokos nepastebėjot, arba pastebėjot, tačiau nusprendėt tai praignoruoti, jūsų šuo rodys sekančius ženklus - tai tas pats galvos nusukimas, įtempti raumenys ar aiškiai matomi akių baltymai, tačiau šioje stadijoje jau aptinkame ir tokių ženklų, kurie nebe įspėja mus, kad šuo bando nusiraminti, o byloja apie didelę baimę:

Susigūžimas, noras atrodyti mažesniu

Lėti judesiai (šuo sąmoningai juda labai sulėtintai)

Cypimas, drebulys 

Uodegos nuleidimas, slėpimas

Štai ir ta stadija, kai šuo jau bijo ir viskas priklauso tik nuo šeimininko. Tai yra esminė vieta, kurioje svarbus šeimininko pasirinkimas, nuo kurio priklausys visas tolimesnis šuns elgesys.
Priklausomai nuo to, ko šuo bijo, scenarijai galėtų būti du. Įsivaizduokim, kad šuo bijo į namus atėjusio žmogaus. Šuo parodė visus aukščiau pademonstruotus ženklus, kai žmogus bandė prie jo prieiti ir paglostyti.

Scenarijus Nr. 1. Šuo jau išnaudojo visus jam žinomus ženklus, kuriuos galėjo pademonstruoti, kad žmogysta susiprastų, jog šuo bijo, bet žmogus nieko nepastebėjo. Jis ir toliau tiesia ranką į šunį ir nepaisydamas nieko, eina sveikintis su šuniu. Šuo įspraustas į kampą, ranka pasiekia šunį, šuo paskendęs visiškoj baimėj, pradeda urgzti, o žmogui nesureagavus - kanda į ranką. (Pamenat istoriją apie pilnėjančią stiklinę?)

Scenarijus Nr. 2. Šuo jau išnaudojo visus jam žinomus ženklus, kuriuos galėjo pademonstruoti, kad žmogysta susiprastų, jog šuo bijo. Šeimininkas, pamatęs siunčiamus signalus, paprašo žmogaus, kad šis suteiktų šuniui erdvės ir nekreiptų į jį dėmesio, nesistengtų lysti į akis ir bandyti komunikuoti. Po kurio laiko, šuo, vedamas smalsumo, pats atsargiai prieina prie žmogaus, pauosto ranką, atsargiai pažiūri ir nueina į šoną. Nuėjęs šuo nusipurto ir vėl bando eiti prie žmogaus. Šį kartą eina jau drąsiau, pauosto ilgiau. Vėl nueina į šoną, padaro pauzę. Šuo vėl eina prie naujo žmogaus - jis pasiruošęs susipažinti. Žmogus gali duoti skanėstą ir toliau stebėti šunį, jei šis leidžia, galima bandyti jį paglostyti (patartina glostyti kaklą, šoną, bet ne galvą) ar pažaisti.

Taigi taigi, manau visiems aišku, kuriuo scenarijumi reikėtų vadovautis. Dabar klausimas, tik kodėl ir ką ten tas šuo veikė, ko jis vaikščiojo pirmyn atgal, purtėsi ir pan.?

Pamoka Nr. 2. Leiskite šuniui rinktis pačiam - ar jis nori susipažinti ar jam reikia laiko nusiteikti. Šunys jaučia savo būklę, tad tik jie geriausiai ir žino kaip jiems elgtis. Šuo turi prieiti pats, savo noru, be jokio jūsų skatinimo ar vertimo. Vedamas smalsumo šuo susikaupia ir prieina prie jį gąsdinančio objekto, jį pauosto, kas reiškia, kad bando susipažinti ir greit atsitraukia. Atsitraukęs šuo nusipurto, kas reiškia, jog atsikrato ką tik jausta įtampa ir padaro pauzę. Pauzės labai svarbu. Įtampos nebėra, šuo bando eiti vėl iš naujo. Taip keletą kartų ir štai šuo pats, savo ruožtu yra pasirinkęs bendrauti, o ne slėptis. Leiskite šuniui priimti sprendimą pačiam, duokite jam laiko, erdvės ir visko ko tik reikės, nes elgdamiesi priešingai, kursite atvirkštinį rezultatą.

Žmogiškas pavyzdys kaip tam tikros patirtys gali keisti visą gyvenimą

Jei jūs vaikystėje, stovėjote ant lieptelio virš vandens ir žiūrėjote į vandenį, kuris jus, dėl neaiškių priežasčių labai gąsdino (jūs nežinojot koks jausmas yra sušlapti, jūs nemokėjot plaukti, nežinojot koks ten gylis, kokia vandens temperatūra ir t.t.) ir bijojote nuo tiltelio šokti, o kažkas priėjęs iš nugaros, jus ėmė ir įstūmė... Ar gali būti, kad dabar visą likusį gyvenimą bijosite vandens?
O kas, jei tuo metu, kai jūs dar nedrąsiai žiūrėjote į vandenį, būtumėt patys, savo noru, kad ir po vieną milimetrą per valandą, bridę į vandenį, po truputį su juo susipažįstant ir suprantant, kad nieko baisaus kaip ir nėra... Gal vėliau visą gyvenimą sietumėt su vandeniu ir taptumėt plaukimo čempionu?


Bailio reabilitacija

Jei baimės ženklus sužinojot tik dabar ir šeimoje jau turite bailį šunį, reikėtų jį reabilituoti.
O kaip tai padaryti?

Visų pirma reikia suprasti - ko šuo bijo?

Antra - kur yra baimės pradžios taškas?

Žinant šiuos atsakymus, reikia pradėti keisti įsisenėjusias šuns asociacijas.

Dažnai šeimininkai susiduria su atrodo juokinga, bet rimta baime - šuo bijo eiti į lauką.

Jei jūs auginate šunį, kuris bijo eiti į lauką, turite suprasti, kur prasideda ta baimė - kai šuo pamato pavadėlį? Kai uždedate antkaklį? Kai atidarote duris į laiptinę? Lifte?  Suraskite baimės tašką.

Įsivaizduokim, kad šuo pradeda bijoti lauko tuo metu, kai pamato liftą. Baisus baisus, mažas kambarėlis kur durys automatiškai užsidaro ir kažkaip mistiškai nukelia į kitą aukštą..žodžiu, dažnam žmogui, tad ką jau kalbėti apie šunis, keliantis siaubą reikalas.

Prisiminkim istoriją kaip jus nustuma į vandenį, kurio jūs bijote ir vėliau visam gyvenimui turite vandens baimę.

Išsiveskim alkaną šunį į laiptinę. Visai ne tuo metu, kai ruošiamės eiti į lauką, o tik tam, kad pasimokyti. Į liftą nelipsim (nuo tiltelio nestumkit).
Duokite šuniui valgyti tiesiog stovint prie lifto. Gali būti, kad šuo atsisakys. Nepergyvenkit ir eikit namo. Grįžkit prie lifto tada kai būsite nusiteikę abu ir mėginkite iš naujo. Esmė, kad šuo turi pavalgyti būdamas šalia lifto, niekur kitur maisto neduokite. Tai gali trūkti ir kelias dienas, tad nenuleiskite rankų ir neduokite valgyti niekur kitur, tik ten.

Šuns galvoje susidėlios "saugių vietų žemėlapis". Tą žemėlapį jūs piešite jam su maistu - kur valgau, ten jau galiu atsipalaiduoti. Jei išlauksite ir sugebėsite pamaitinti šunį prie lifto - ta erdvė šuns galvoje nusispalvins žaliai - ten saugu. Jei neišlauksit, nuleisit rankas ir nepavalgę šioj vietoj nueisite į liftą, nieko, kas parašyta toliau, galite ir nebedaryti, nes jūs ką tik nustumėt žmogų bijantį vandens tiesiai į vandens gilumą (turbūt pamiršot, kad jis turėjo su vandeniu susipažinti savo noru, nors ir po vieną milimetrą...).

Jei jau valgote prie lifto - puiku! Pamenate, kaip šuo bijodamas, bet nueina pauostyti nepažįstamo žmogaus, o vėliau bėga nuo jo, kad padarytų pauzę? Darom tą patį su liftu.
Atidarom liftą, įeinam į jį patys, o šuniui leidžiam rinktis - eiti kartu ar ne. Su savimi turėkite skanėstų. Laukite kiek reikės. Jei šuo įeis - duokit skanėstą ir iš karto išeikite iš lifto kartu su šuniu. Išėjus, šalia lifto stebėkite šunį - gal jis nusipurto, nusižiovauja ar dar kažką padaro? Pasidžiaukite savo šuniu, pagirkite, kad šis yra šaunuolis. Kai būsite pasiruošę - vėl kartokite užėjimą į liftą, laukite šuns. Šiam užėjus duokite skanėstą ir ramiai išeikite iš lifto. Džiaukitės. Kai kažkelintą kartą jums užėjus į liftą šuo drąsiai eis iš paskos - jūsų tikslas pasiektas - dar viena žalia zona šuns žemėlapyje!

Einam po milimetrą toliau. Jei jau galite drąsiai keliauti prie lifto ir į jį įeiti, toliau viskas labai paprasta. Režisuojame lifto durų užsidarymą, tai dar vienas milimetras šuns žemėlapyje. Durys užsidaro - duodame skanėstų. Jei reikės, duokite nors ir šimtą skanėstų. Nusileiskite ar pakilkite kelis aukštus, kad nebūtų ilgo būvimo lifte. Liftui sustojus, ramiai išeikite ir vėl duokite šuniui skanėstų už ištvermę. Taip pasivažinėkite tiek kartų, po kiek matysite, kad šuniui vykimas liftu baimės nebekelia. Dar viena žalia zona.

Ar supratote visą esmę? Kiekvienas naujas žingsnis turi nusispalvinti žaliai, kad galėtumėte žengti sekantį. Taip pat elkitės nusileidę liftu ir išeidami iš laiptinės. Pradžioje tik atidarykite duris ir jau duokite skanėstą - iš karto pro jas neikite. Dar kart atidarykite ir vėl duokite skanėstą. Taip darykite kol šuo nebebijos durų atidarymo, o kai nebebijos atidarymo, dirbkite su slenksčio perėjimu ir atsidūrimu lauke. Vėl taip pat, po žingsniuką.

Taip po truputį - jūs jau lauke. O kas ten?
Gali būti, kad šuo susigūš ir pasislėps už jūsų. Tokiu atveju, susiraskite saugią, ramią vietą. Prisėskite. Šuo tikrai atsisakys valgyti, tad maistu jo nemotyvuosite. Sėdėkite nieko neveikdami, galite šunį ramiai paglostyti ir laukite. Ko? Kol šuo po truputį pradės pats domėtis aplinka - žengs žingsnelį toliau, pauostys žolę ir pan. Laukite, kol jis norės susipažinti su aplinka ir didins spindulį, kiek erdvės jis nori pažinti. Stebėkite ir klausykite šuns, leiskite jam eiti visur, kur jis nori (pamenate - į vandenį, savo noru, kad ir labai lėtai, bet galima nueiti ir tapti plaukimo čempionu).

Kai saugusis žemėlapis dar padidės, lauke turi būti viskas, ką galėtų šuo gauti geriausio - glostykite, žaiskite, duokite visos dienos maisto normą (būtina maitinti tik lauke, ne namie) ir darykite viską, kad šuo susikurtų asociaciją - lauke yra saugu, smagu ir sotu! O ką veikti namuose? Namuose ramybės metas, ten reikia miegoti, ilsėtis.

Tokiu būdu galima šunį reabilituoti ir pakeisti jo įsisenėjusias asociacijas. Būdas tinkamas kone visoms baimės situacijoms - po truputį, su maistu ir gera, ramia nuotaika, neperspaudžiant ir leidžiant rinktis pačiam šuniui - rezultatas garantuotas. Beje, rami šeimininko būsena šuniui be galo padeda, tad reikia stengtis ir pačiam nestresuoti.

Jei turite konkrečių baimių ir nežinote ar tikrai pavyks jų atsikratyti, drąsiai rašykite komentarus, pasikalbėsime kaip kokioje situacijoje būtų galima veikti.

Taip pat paminėsiu, kad kaip pagalbinę priemonę galima naudoti įvairius kvapus, žaislus ir pan., kas taip pat ramina ir padeda šuniui greičiau nurimti, bet apie tai - vėliau.

Beje, kalbant apie šunų kūno kalbą - ar žinot kaip atrodo laimingas, atsipalaidavęs ir draugauti nusiteikęs šuo? Štai taip:

Šuo vedžioja šeimininką

Kone kiekvienas šeimininkas, planuodamas šuns atsiradimą šeimoje, tyliai svajoja apie gražius, atpalaiduojančius pasivaikščiojimus su šuniu.
Įsivaizduojame, kaip išeisime į parką, nupėdinsim iki parduotuvės, pasivaikščiosime miškelyje ir pakvėpuosim grynu oru.
Štai šuo jau namuose, segam pavadėlį, išeinam į lauką ir prasideda tai, ko visai nesitikėjome - šuo pametė protelį, turbūt pamiršo, kad kitam pavadžio gale yra šeimininkas, užsimanė išuostyti viską kas yra aplinkui, nesvarbu tie objektai stacionarūs ar juda, tempia, smaugia pats save kiek galėdamas, o šeimininkas daro viską ką sugeba - bara balsu, bėga iš paskos, tempia pavadį atgal ir t.t.
Po kelių tokių pasivaikčiojimų darom išvadą - reikia pirkti "flexi" (laisvai vaikštantį, inercinį) pavadėlį.

Kad mažai nepasirodytų, perkam iš karto ne trumpesnį nei 5 metrų, segam, einam į lauką ir... šuo išnaudoja 5 metrus ir VĖL tempia. Taip, pasivaikšiojimas kiek palengvėjo šeimininkui, nes tuo laiku kai šuo nėra išnaudojęs viso pavadžio, šeimininkas tempimo nejaučia, dėl to gali sau leisti atsipalaiduoti, bet tempimas niekur nedingo.
Kažkada sumąstom nueiti į miesto šventę, o ten - žmonių daug, šurmulys, kiti šunys, vaikai - reikia segti trumpą pavadį.
Kokios nuotaikos šventėje su besitampančiu šuniu? Gerai pasportavę, susigadinę visą įmanomą nuotaiką, grįžtat namo ir konstatuojat faktą - mano šuo nemoka normaliai vaikščioti. Tiesiog nemoka.

Pažįstama istorija?

Jei taip, bandom suprasti kas vyksta ir kodėl.

Šuo negimė su pavadėliu

Šviežiai iškepti šeimininkai kažkodėl galvoja, kad pasivaikščiojimas su pavadžiu šuniui yra savaime suprantamas dalykas. Anaiptol. Šuo negimė su pavadėliu ir tai, kad jūs jį segat jam atrodo mažų mažiausiai nepatogu ir keista.
Šuo, nemokomas gražaus ėjimo, pradeda darytis savas išvadas ir pats išmoksta vaikščioti taip, kaip jam atrodo, kad reikia.
Labai svarbi taisyklė, kuri su šunimis veikia visur - Šunys daro tai kas veikia.

Ta dvikojė būtybė uždėjo man kažkokią virvę, kuri man leidžia nutolti nuo jo kokius 2 metrus, save prisisegė prie kito galo ir kaip koks inkaras tysiasi iš paskos. O man taigi viskas įdomu! Pažiūrėk kiek čia visko naujo, kaip viskas kvepia! Man reikia viską iššniukštinėti, bet šeimininkas ant manęs kažkodėl pyksta..šaukia..neleidžia nieko žiūrinėti..kodėėėl? Tempsiu jį stipriau. O! Žiūrėk koks kelmas, reikia jį pauostyti. Iš visų jėgų pirmyn! Pavyko! Tai va kaip reikia su tuo šeimininku elgtis, kai man kažkas įdomu, reikia suimti visas jėgas ir jį nutempti iš paskos savęs. Taip gausiu viską!

Tad darome išvadą nr. 1. Jei šuo tempdamas pavadėlį gauna už tai apdovanojimą, tai jį nesąmoningai moko kartoti elgesį. (Prisiminkim - šunys daro tai kas veikia).
Apdovanojimas nebūtinai yra kažkas iš jūsų rankų. Pvz. Šuo labai norėjo pasisveikinti su kitu šuniu. Tempė jus ir jam pavyko prieiti prie šuns. Tempimas = apdovanojimas pasisveikinant su kitu šuniu. Kitas pvz. ėjote gražiai, užuodė rujojančios kalės kvapą, pradėjo jus tempti, rado kvapą. Tempimas = galimybė uostyti.
Tokie ir visi kiti buitiniai apdovanojimai, kuriuos susikuria pats šuo, šunį kiekviename žingsnyje moko tempti, nes per tempimą, jis gauna viską ko tik nori. Palaipsniui šuniui tempimas tampa tokiu įprastu dalyku, kad jis net nebežino, kad įmanoma vaikščioti kitaip, nes jei netempsiu - nieko negausiu.

Flexi pavadėliam NE

Dažnas šeimininkas, susidūręs su pavadėlio tempimo problema, ją bando spręsti nusipirkęs laisvai slankiojantį pavadėlį. Atrodo kaip ir logiška, jei šuo tempia, vadinasi jam trūksta erdvės - tokias išvadas daro šeimininkas tikėdamasis, kad naujasis pavadėlis padės išspręsti problemą. Tačiau kas vyksta šuniui užsegus šį pavadį?
Šuo nuolatos mokomas tempti. Jei praeitoj aprašytoj situacijoj šuo gauna apdovanojimą patempęs, tai su laisvai slankiojančiu pavadėliu, kiekvienas žingsnis tampa apdovanojimu ir ne kaip kitaip, o tik ant įtampos.
Tas pavadėlis visuomet yra įtemptas. Gali atrodyti, kad ten įtampos nėra arba ji labai minimali, tačiau šunys paprasti - įtempta arba ne, o šis pavadėlis niekad neatsipalaiduoja. Tad kas vyksta? Šuo, jausdamas įtampą, kiekviename žingsnyje mokosi tempti. Visas pasivaikščiojimas tampa nuolatinė įtampa. Šunys jaučia tempimą ir nežino kada tai baigsis, kiek ten tų metrų bebūtų, kiekvienas jis yra tempime ir dar negana to, per daug įsibėgėjus viskas vainikuojama vienu stipriu užsikirtimu.
Ar jūs norėtumėt vaikščioti nuolatos jausdami kažką jūs tempiančio atgal? Nemanau.
Tad išvada nr. 2. Flexi pavadėlis moko tempimo, o ne gražaus pasivaikščiojimo.

Beje, jei jūsų šuo ramaus būdo ir visai nelinkęs į tempimą - naudokite šiuos pavadžius kiek širdis geidžia, viskas bus gerai. Jie nerekomenduojami tik šunims tempikams.

Antkaklis ar petnešos?

Neišsigąskit, viskas gerai yra tiek su jūsų naudojamu antkakliu ar petnešom. Kartais šunys, susieja tam tikrus dalykus ir pasidaro išvadas. Pvz. visuomet vaikštant lauke su antkakliu ir visuomet einant įtemptu pavadėliu, šuo antkaklį susieja su įtampa. Šeimininkui, norinčiam pakeisti šuns elgesį, dažnai labai palengvina visą darbą amunicijos pakeitimas. Pvz. antkaklį pakeitus petnešomis. Šuo su petnešomis jaučiasi visai kitaip, o tai puiki proga mokytis vaikščioti visiskai nuo nulio, su naujom petnešom, kurios dar neturi jokios asociacijos.
Kadangi didžioji dalis šeimininkų naudoja būtent antkaklius, pasakoju, kaip galima būtų keisti įsisenėjusius įpročius.

Petnešos, pačios iš savęs šuniui suteikia visai kitokį jausmą. Dingsta įtampa kuri jautėsi ant kaklo, nebėra erzinančio smaugimo, dusimo.

Svarbu pasirinkti tinkamas petnešas - jos būtinai turi būti su prisegimu priekyje. Kodėl priekyje?
Jei segsime šunį prie ant nugaros esančios sągties - tai patogiausia vieta šuniui išnaudoti visas jėgas tempimui. Svoris, kurį reikia tempti pasiskirsto taip patogiai, kad šuo net mėgaujasi tempimu, krūtinė platėja, šuo sportuoja, o jums nuo to tik sunkiau.
Priekyje segamas pavadėlis padaro juokingą asociaciją pats savaime. Įsivaiduokim, prisegėm šunį iš priekio. Pradedam eiti. Šuo nieko nesuprasdamas pradeda lėkti į priekį ir staiga BUUUM įtampa ir stiprus pasisukimas į šoną. Pasibaigus pavadėlio ilgiui, o šeimininkui esant už šuns, šeimininkui net nereikia nieko daryti, šuo savaime pajaučia tempimą į šoną, kuris sukelia diskomfortą ir šuo sąmoningai pradeda lėtinti tempą, nes tas pastovus tempimas į šoną yra labai nepatogus ėjimui.

Iš to seka išvada Nr. 3. Net įsisenėjusį tempiką galima perprogramuoti tiesiog pakeitus pasivaikščiojimo amuniciją. Žinoma, tai neišspręs jūsų problemos visiškai, tačiau sumažins bėdą kone per pusę. Kitą pusę teks mokyti šunį jums patiems, o ne petnešoms. Jos tik pagalbininkės.

Nenoriu, kad mano šuo uostytų!

Ar teko kada pagalvoti, kaip būtų patogu, jei šuo neuostytų? Na kam reikia viską iš eilės uostyti..ir ne gėlytes, o visokius kitų šunų gamtinius reikalus, medžius, kitų šunų užpakalius ir t.t. Fu, bjauru.
Tad jei kada turėjot tokių slaptų norų dėl šuns uostymų, ar niekad nepagalvojot, kaip būtų smagu, jei iš jūsų atimtų klausą? Arba staiga imti ir nieko nebematyti? Nebekalbėti? Kiek problemų dingtų - staiga nebegirdėtumėt to erzinančio kaimynų iš viršaus bildėjimo...nebūtų jokių nervų dėl išdygusio spuogo, nes jo tiesiog nematytumėt...o susitikimo su draugais metu negalėtumėt pratarti nei vieno žodžio, nes dingtų jūsų balsas..Ar smagu būtų gyventi be visų šių jutimų? Ar jie jums palengvintų gyvenimą, ar pakeistų jūsų socialinius įgūdžius? Jei to nenorėtumėt už jokius pinigus, tuomet kodėl nenorit, kad šuo uostytų?

Šunys uostydami pažindinasi su pasauliu, jiems tai tas pats kas jūsų visi jutimai, kuriais naudodamiesi pažįstate pasaulį, kaupiate informaciją, atsiminimus, pojūčius..To negalima drausti. Šuniui, tai pats reikalingiausias dalykas, tad niekada ant jų nepykite dėl to, kad jie uosto.

Beje, uostymas nėra jūsų pavadėlio tempimo priežastis. Tai tik normalus, įgimtas instinktas, pasaulio pažinimas per nosį.










Kaip spręsti problemą?

Pagaliau priėjome prie konkrečių veiksmų, kurie galėtų padėti jums spręsti tempimo problemą. Kadangi visi šunys ir šeimininkai yra skirtingi, turėkite omenyje, kad tai tik vienas iš modelių, kuris naudojamas mokytis gražaus pasivaikščiojimo. Priklausomai nuo šuns temperamento ir šeimininko kantrybės, laikas per kurį pamatysite pokyčius gali skirtis. Taip pat labai svarbu atkreipti dėmesį į tai, kiek laiko šuo tempė (mėnesį, metus? vaikščiojo su Flexi?), nes tai liudyja kiek stipriai šis įprotis yra įsišaknijęs šuns elgesyje (jei tempė du metus, nesitikėkit pokyčių per savaitę ar dvi - atitinkamai ilgiau truks ir mokymai).

Taigi - turim ~2metrų paprastą pavadėlį, petnešas segamas iš priekio, šunį ir kaaalnus kantrybės.

Prisiminkit, nuo šiol kiekvienas, net kelių minučių pasivaikčiojimas yra pamoka, o ne atsipalaidavimas.

Dedam amuniciją ant šuns, ranką, kurį laiko pavadį laikom VISADA prispaustą prie pilvo (kad ši nejudėtų niekada nė trupučio ir neduotų šuniui laisvės daugiau nei reikia, tiesiog - savikontrolei) ir bamdom eiti.

Taisyklė čia viena - per įtampą neinam.

Eikite normaliu tempu kol pavadėlis laisvas

Vadinas taip, pradedam eiti, kai pavadėlis nėra įsitempęs. Ėjimas vyksta normaliu tempu, taip kaip esam įpratę. Jei šuo eina taip kaip nurodyta paveikslėlyje (atkreipkit dėmesį, kad pavadėlis be visiškai jokios įtampos) - puiku, keliaukim toliau.

Stovime ir laukiame, kada nors akimirkai pradings įtampa

Žingsnis po žingsnio, pradedate jausti, kad jau tuoj tuoj šuo temps. Tai yra laikas ir ženklas, kad jums reikia sustoti ir stovėti kaip į žemę įkastiems. Jums sustojus šuo, kadangi jau buvo įsibėgėjęs, temps pavadį toliau ir jis atrodys maždaug taip kaip paveikslėlyje.
Kol pavadys įsitempęs kaip styga, stovėkite. Ranką, kuri laiko pavadėlį spauskite sau prie pilvo ir neleiskite jai judėti paskui šunį.
Šiuo momentu jūs parodote šuniui, kad per tempimą tu nieko negausi ir kad nuo šiol taisyklės yra jūsų, o ne jo.
Laukiame, kol šuo pradės mąstyti ir bent akimirkai nustos tempti pavadį.
Tik dingus įtampai jums reikia vėl pradėti eiti. Labai svarbu laikas - nelaukite kol šuo atsisuks į jus, nelaukite kol įtampa bus dingus tris sekundes ar pan. Šuo pajaus, kad įtampos nebėra ir tą pat sekundę jums reikia pradėti eiti.


Šioje pamokoje yra tik šie du momentai: įtampa = stoviu, nėra įtampos = einu. Paprastos taisyklės, ar ne?

Pradžia yra pati sunkiausia. Kartais įprastas vakarinis pasivaikščiojimas, kuris paprastai tęsiasi 3 kilometrus kol apeinate įprastą maršrutą (taip taip, mes kiekvienas tokį turime..), gali virsti į 200metrų atstumą, kur viskas vyks kiek lėčiau, nes po kiekvieno žingsio, teks stoti ir laukti įtampos dingimo. Tai normalu ir tai su kiekvienu kartu lengvės, tad čia viską lemia jūsų kantrybė.

Keli aspektai kurie gali nutikti taip besimokant vaikščioti.

• Šuo atsiradus įtampai ir jums sustojus atsisėda ir sėdi (arba gulasi). Jei taip nutiko, darykite viską lygia itaip pat kaip parašyta, tik patys savo korpusu pakeiskite kryptį. Pvz. nusisukite nuo šuns (stenkitės kad pavadėlio įtampa liktų kokia buvus), atsukę jam nugarą ir stovėkite. Šuo, kažkada, atsisuks į jus nesupratęs, kiek gi laiko čia reikės sėdėti, o pamatęs jūsų nugarą greičiausiai ims eiti jūsų kryptimi. Pradėjo eiti - eikite ir jūs, nes įtampa dingo.
• Šuo plaikstosi į visas puses aiškiai nesuvokdamas į kurią pusę jūs einate ir kur neturi būti įtampos. Stenkitės pirmiems kartams rinktis ramias vietas ir geriau, kad jos būtų pažįstamos (pvz. tuo pačiu taku tą kartą praeikite tris kartus primyn atgal - šuo viską išuostys, nebebus tiek blaškančių kvapų ir pan.) ir aiškiai pasirinkite kryptį pats. Jei žinosite patys, kuria kryptimi einate (tarkim šaligatviu), greičiau suprasite kuri įtampos atsileidimo kryptis jums tinka. Pvz. jūs einate tiesiai, o šuo tempia į dešinę. Jei dings įtampa, nepradėkite eiti paskui šunį į dešinę (vėl šoksite pagal jo taisykles), o laukite, kada jis susitapatins su jumis.
• Būna šunys, kuriuos norisi tempti, nes jie visuomet velkasi už jūsų, o kartais dar ir užsispyrę stovi. Čia jūsų kantrybės, lėto (o gal bailaus) šuns temperamento dalykas. Jei šuo lėtapėdis, geriausia, ką jūs galite padaryti, tai jo netempti, o prisitaikyti prie jo tempų. Jei šuo dėl kažkokių priežasčių nenori eiti šalia jūsų, jūsų tempimas ir pastovus burbėjimas, kad eikime greičiau, ko tu velkiesi, neleidimas normaliai išuostyti aplinkos, jus patį daro šuniui nepatrauklesnį ir jis tikrai nenorės eiti kartu su jumis taip kaip to norėtumėt jūs. Prisitaikykit ir skatinkit šunį kai jis eina šalia jūsų, girkit ir rodykit, kad jums labai patinka eiti kartu, tačiau netempkit, jei jis atsilieka.
• Jei šią dieną jaučiate, kad neturite kantrybės mokymams, dėkite šuniui seną antkaklį ir net nepradėkite stoviniuoti, leiskite tempti, tegu daro ką nori. Taip mokysite šunį - petnešos mokomės, antkaklis - tingim ir darom ką norim.

Jei kiltų kažkokių situacijų kurios nėra aprašytos čia, drąsiai rašykite komentarus, diskutuosime, konsultuosimės ir pagaliau išmokysim gražiai eiti visus tempikus!